Jonas Žemaitis-Vytautas
Metai: 1909-03-15 - 1954-11-26 Jonas Žemaitis-Vytautas – lietuvių karininkas, rezistentas, partizanų vadas, brigados generolas (slapyvardžiai - Vytautas, Lukas, Matas, Tylius).
Jaunystė ir kariuomenė
1929 metais baigė karo mokyklą. 1936-1938 m. studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje Fonteneble. Gavęs kapitono laipsnį, vadovavo Lietuvos kariuomenės 4-ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai. 1941 m. pasitraukė iš pulko, kuriam buvo įsakyta su Raudonąja armija trauktis į Rytus. Nepanoręs tarnauti vokiečiams, išėjo į atsargą, gyveno Kaune, vėliau - Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaime. 1944 metais Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose suorganizavo daugiau kaip 100 vyrų į generolo Povilo Plechavičiaus (1890-1973) Vietinę rinktinę ir tapo šios rinktinės 310 bataliono vadu.
Vokiečiams išformavus rinktinę, slapstėsi, o nuo 1945 m. tapo Žebenkšties rinktinės, veikusios Raseinių apskrityje, štabo viršininku. 1947 m. gegužės mėn. buvo išrinktas Kęstučio apygardos vadu. Po metų įkūrė Jūros partizanų sritį, tapo jos vadu. Ėmėsi organizuoti vieningą partizanų vadovybę. 1948 m. lapkričio mėnesį paskelbė apie vyriausiosios partizanų vadovybės atkūrimą ir 1949 metais sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuriame buvo sukurta Lietuvos laisvės kovotoju sąjunga (LLKS). Jis buvo išrinktas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku, laikinai ėjo ir Gynybos pajėgų vado pareigas.
Žemaičiui vadovaujant buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija ir taktika. Inspektuodamas partizanų apygardas 1950-1951 m., stengėsi įgyvendinti LLKS nuostatas, daug dėmesio skyrė krašto dvasinių vertybių ir ūkio išteklių išsaugojimui, tobulino LLKS struktūrą, atstatinėjo sunaikintus štabus, skyrė pareigūnus. Jis turėjo aukščiausią partizanų generolo laipsnį.
Suėmimas ir mistis
1951 m. gruodžio mėnesį, ištikus insultui, atsisakė pareigų ir gulėjo paralyžiuotas Jurbarko rajono Šimkaičių miške bunkeryje. 1953 m. Mindaugo būrio vadas Juozas Palubeckas, kurio bunkeryje slapstėsi Žemaitis, per infiltruotą agentą buvo suimtas ir po ilgų kankinimų išdavė bunkerį. Saugumo grupė, apsupusi bunkerį, įmetė į jį granatą su migdomosiomis dujomis. Žemaitis buvo suimtas gyvas. Okupacinė valdžia (asmeniškai ir MVD komisaras Laurentijus Berija) siūlė laisvę ir gyvybę, norėdami palenkti jį bendradarbiauti. 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
Jaunystė ir kariuomenė
1929 metais baigė karo mokyklą. 1936-1938 m. studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje Fonteneble. Gavęs kapitono laipsnį, vadovavo Lietuvos kariuomenės 4-ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai. 1941 m. pasitraukė iš pulko, kuriam buvo įsakyta su Raudonąja armija trauktis į Rytus. Nepanoręs tarnauti vokiečiams, išėjo į atsargą, gyveno Kaune, vėliau - Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaime. 1944 metais Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose suorganizavo daugiau kaip 100 vyrų į generolo Povilo Plechavičiaus (1890-1973) Vietinę rinktinę ir tapo šios rinktinės 310 bataliono vadu.
Vokiečiams išformavus rinktinę, slapstėsi, o nuo 1945 m. tapo Žebenkšties rinktinės, veikusios Raseinių apskrityje, štabo viršininku. 1947 m. gegužės mėn. buvo išrinktas Kęstučio apygardos vadu. Po metų įkūrė Jūros partizanų sritį, tapo jos vadu. Ėmėsi organizuoti vieningą partizanų vadovybę. 1948 m. lapkričio mėnesį paskelbė apie vyriausiosios partizanų vadovybės atkūrimą ir 1949 metais sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuriame buvo sukurta Lietuvos laisvės kovotoju sąjunga (LLKS). Jis buvo išrinktas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku, laikinai ėjo ir Gynybos pajėgų vado pareigas.
Žemaičiui vadovaujant buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija ir taktika. Inspektuodamas partizanų apygardas 1950-1951 m., stengėsi įgyvendinti LLKS nuostatas, daug dėmesio skyrė krašto dvasinių vertybių ir ūkio išteklių išsaugojimui, tobulino LLKS struktūrą, atstatinėjo sunaikintus štabus, skyrė pareigūnus. Jis turėjo aukščiausią partizanų generolo laipsnį.
Suėmimas ir mistis
1951 m. gruodžio mėnesį, ištikus insultui, atsisakė pareigų ir gulėjo paralyžiuotas Jurbarko rajono Šimkaičių miške bunkeryje. 1953 m. Mindaugo būrio vadas Juozas Palubeckas, kurio bunkeryje slapstėsi Žemaitis, per infiltruotą agentą buvo suimtas ir po ilgų kankinimų išdavė bunkerį. Saugumo grupė, apsupusi bunkerį, įmetė į jį granatą su migdomosiomis dujomis. Žemaitis buvo suimtas gyvas. Okupacinė valdžia (asmeniškai ir MVD komisaras Laurentijus Berija) siūlė laisvę ir gyvybę, norėdami palenkti jį bendradarbiauti. 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.