Antanas Smetona
Metai: 1874-09-10 - 1944-01-09
Antanas Smetona – tarpukario Lietuvos Respublikos politikas, prezidentas, viena žymiausių ir kartu prieštaringiausių asmenybių 20 a. Lietuvos istorijoje.
Gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnio kaime (Taujėnų valsčius, Vilkmergės apskr.), mažažemių valstiečių šeimoje. Žuvo neaiškiomis aplinkybėmis 1944 m. sausio 9 d. gaisre Klyvlende (JAV). 1975 m. jo palaikai buvo perkelti iš Klivlendo „Knollwood Cemetery Mausoleum“ į „All Souls“ kapines Chardon mieste (Ohajo valstija). Tai garsus tautinio atgimimo veikėjas, vienas svarbiausių nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų, pirmasis ir paskutinysis jos prezidentas, talentingas publicistas, puikus stilistas, filosofas, pedagogas. Antra vertus, Antanas Smetona buvo autoritarinio režimo vadovas, dėl kurio tauta patyrė politinę ir dvasinę krizę, neteko valstybingumo. Smetona ne tik prieštaringa, bet ir tragiška asmenybė. Jis buvo teisininkas, propagavęs teisėtumą, tačiau po 1926 m. perversmo sugriovė teisinius valstybės pamatus. Labai vertindamas pareigą, 1940 m. jis jos neatliko.
Visuomeninė kultūrinė veikla tautiniame judėjime vaidino didžiulį vaidmenį iki pat 1917 m. pabaigos. Po to jis tapo vienu iš konservatyviausių asmenų Lietuvos Taryboje. Jis buvo stiprios valdžios šalininkas ir ją siekė realizuoti po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Kaip valstybės vadovas ir politikas perorientavo Lietuvos kultūrinį, ekonominį gyvenimą iš Rytų į Vakarus ir siekė savito kelio.
Jaunystė
Smetona - antrosios kartos tautinio sąjūdžio atstovas, sugebėjęs įgyti aukštąjį išsilavinimą ir likti Lietuvoje.
Gimė neturtingo valstiečio šeimoje. Tėvas - Jonas Smetona buvo raštingas, mėgo skaityti. Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo gimė dar sesuo Julija. Išmoko skaityti iš vyresniųjų. 1885 m. mirus tėvui, jį nuvežė į mamos Julijonos Smetonienės sodžių Kartanus, kur buvo mokomi vaikai. 1886 m. buvo parvežtas į Taujėnus ir ėmė mokytis. 1892 m. išlaikė egzaminus į Palangos progimnazijos 3-čią klasę, kurią 1893 m. baigė. Mokėsi labai gerai, todėl buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą.
1893 m. išlaikė egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją, tačiau pašaukimo šiai profesijai nejautė. Todėl pradėjo mokytis Mintaujos gimnazijoje (joje vėliau mokėsi J. Šliūpas, J. Tūbelis, V. Mironas, P. Avižonis). Gimnazijoje dalyvavo slaptoje Kūdikio draugijos veikloje, domėjosi Lietuvos istorija, gilino lietuvių kalbos žinias. Lietuvių kalbą jam dėstė J. Jablonskis, globojęs lietuvių valstiečių vaikus. Jis gabiam mokiniui pasiūlė korepetitoriaus vietą Chodakauskų dvare. Čia jis susipažino su būsima žmona, tuo metu 11 metų gimnaziste Sofija Chodakauskaite, kurią 1904 m. vedė.
Kultūrinė veikia, pagalba Jablonskiui rengiant pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, padėjo Smetonai susikurti vieną originaliausių lietuvių kalbos stilių. Gimnazijoje atsisakęs maldą kalbėti rusiškai, buvo iš jos pašalintas. Iš Rusijos švietimo ministro gavo leidimą baigti gimnaziją. 1897 m. baigė Peterburgo 9-ąją gimnaziją. Jį labai traukė istorija ir filologija, bet suvokdamas, kad su tokia specialybe darbo Lietuvoje negaus, pasirinko teisę, kurią studijavo Peterburgo universitete. Čia veikė įvairios lietuvių studentų draugijos, į kurių veiklą jis įsijungė, be to, 1899 m. protestavo prieš studentų laisvių varžymus, už ką 2 savaites buvo įkalintas, po to išsiųstas į Lietuvą, bet vėliau gavo leidimą baigti universitetą. Juo susidomėjo slaptoji policija ir už dalyvavimą tautiniame sąjūdyje vėl įkalino, tačiau trūkstant įkalčių buvo paleistas. 1902 m. baigė universitetą ir grįžo į Lietuvą. Vilniuje įsitraukė į visuomeninę ir Lietuvių demokratų partijos dešiniojo sparno veiklą.Leidybinė veikla
1905 m. prasidėjus revoliucijai Smetona iškilo. Išaugusį jo autoritetą rodė įtraukimas į Didžiojo Seimo prezidiumą. Po Vilniaus Seimo aktyviai dalyvavo Tautiškosios lietuvių demokratų partijos rinkiminėje kampanijoje į Pirmąją Valstybės Dūmą 1906 m.
1905-1906 m. matyt buvo jo perėjimo į tautininkų judėjimą laikotarpis. 1907 m. įsijungė į bendrovės ir laikraščio „Viltis“ darbą. Antanas kėlė ūkinio gyvenimo problemas, rūpinosi visų gyventojų sluoksnių materialinės padėties gerinimu. Aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje: Aušros knygų leidimo bendrovėje, Vilniaus lietuvių šelpimo, Ryto, Lietuvių dailės draugijose, dėstė lietuvių kalbą Vilniaus gimnazijose.
1914 m. pradžioje A.Smetona pradėjo leisti ir redaguoti tautininkų žurnalą „Vairas“. Manoma, kad tokį pasirinkimą lėmė noras suburti visas lietuvių jėgas. Jis buvo vienas aktyviausių Lietuvių mokslo draugijos kūrėjų. Publicistikoje, polemikoje, politinėje kovoje tapo dešiniosios politinės srovės atstovu.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pimininko pavaduotojas. Jis rūpinosi ne tik neturtėliais, bet ir švietimu: suredagavo Aritmetikos uždavinyną vidurinėms mokykloms I-II d. (1916), Algebros uždavinyną (1918), Algebros teoriją (1919), Aritmetikos teoriją (1918).
Nuo 1917 m. rugsėjo 6 d. okupantai leido spausdinti lietuvišką laikraštį Lietuvos aidas, kuris pradėjo eiti 3 kartus per savaitę. Jo leidėju ir redaktoriumi tapo Antanas Smetona.
Politika
Smetona laikėsi labai atsargios politikos vokiečių atžvilgiu. Nors ir atidžiai prižiūrimas cenzorių, labai atsargiai pasisakydavo ir ateities klausimais. 1917 m. rugpjūčio 1-6 d. organizacinio komiteto posėdžiuose svarbiausią pranešimą parengė Smetona. Jis iškėlė nepriklausomos valstybės idėją, bet, suvokdamas sunkią situaciją, ragino laukti karo pabaigos ir palankios konjunktūros. Jis įrodinėjo, kad tuo momentu Lietuvai buvo svarbiau eiti su Vokietija, kuri gal ir iškels savarankiškumo klausimą tarptautiniu mastu.
Po Lietuvių konferencijos Smetona buvo išrinktas Lietuvos krašto tarybos pirmininku ir išsilaikė iki 1919 m. pradžios, išskyrus 1918 m. vasarį. 1917 m. lapkričio 2-10 d. Antanas dalyvavo Berno konferencijoje. Ten jis visus šokiravo pasisakydamas už konstitucinę monarchiją.
Smetonos planai nepavyko, nes Lietuvos Taryba negavo teisių administruoti kraštą. Sklido gandai, kad Smetona pardavė Lietuvą Vokietijai. Jo ir Tarybos autoritetas labai smuko.
1918 m. pabaigoje artėjant Raudonajai armijai, Vyriausybę apėmė panika. Smetona išvyko į Vokietiją. Ten jis gavo 100 mln. markių paskolą ir vėliau tuo motyvavo savo išvykimą, tačiau kitiems politikams tai atrodė išdavystė. Galima teigti, kad Antanas ieškojo paramos Vakarų Europoje, tačiau Lietuvos vidaus gyvenime tuo metu jis nedalyvavo.
A.Smetona užsienyje išbuvo nuo 1918 m. gruodžio 21 d. iki 1919 m. kovo 31 d. 1919 m. balandžio 4 d. jį išrinko valstybės prezidentu, nes socialdemokratai buvo pasitraukę iš vyriausybės, o suvienyti tautininkus ir krikščionis demokratus galėjo tik Smetona.
1920 m. buvo organizuoti rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Tautininkams nebuvo šansų rinkiminėje kovoje, nes jų politinė grupė buvo maža ir gana blogai organizuota, be to sunki vidaus padėtis ir Smetonos neryžtingumas mažino jo populiarumą. Tautininkai pralaimėjo rinkimus, į Seimą nepateko nė vienas jų atstovas, birželio 19 d. Smetona perdavė prezidento pareigas A. Stulginskiui.
Antanas Smetona vis tik turėjo tam tikru valstybinių įpareigojimų. Buvo Lietuvos - Latvijos sienos nustatymo pirmininkas. 1923 m. buvo paskirtas Klaipėdos krašto įgaliotiniu, tačiau susikirtęs su E. Galvanausku, atsistatydino iš šių pareigų. Po Lietuvių tautininkų sąjungos steigiamojo suvažiavimo 1924 m. rugpjūčio 17-19 d. Smetona tapo šios partijos lyderiu. Jau tada jis skyrė didelį dėmesį kariuomenei, turtingiesiems Lietuvos sluoksniams, pasisakė prieš kairiuosius. Tautininkų viltys ir 1922 m. rinkimuose į Pirmąjį Seimą žlugo.
Nuo 1923 m. sausio 1 d. Smetona Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją. 1924 m. tapo Tarptautinio banko valdybos vicepirmininku. Toliau aktyviai dalyvavo tautinių partijų veikloje. Tačiau rinkimuose ir į II Seimą nieko negavo. Antanas, perėjęs į opoziciją, tapo svarbiausiu tautininkų ideologijos propaguotoju. 1921-1924 m. redagavo Tautos pažangos partijos laikraščius Lietuvos balsą, Krašto balsą, Vairą ir kitus vienkartinius leidinius.
1925 m. nuo Lietuvio 16 numerio redaktoriumi tapo Smetona. Laikraštis pasižymėjo griežtu tonu, kritika. Todėl ne kartą leidiniai buvo uždarinėjami, baudžiami piniginėmis baudomis, o Smetona 1923 m. už vieną straipsnį net buvo areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. Tai buvo sensacija - 1-asis Nepriklausomos Lietuvos prezidentas - kalėjime! A.Smetona parodė nepaprastą principingumą, atsisakęs sumokėti baudą (2000 litų), atsėdėjęs 4 paras, visuomenės veikėjams surinkus sumą, buvo paleistas. Per 1926 m. rinkimus tautininkai gavo tik 3 vietas Seime.
Atėjimas į valdžią perversmo ir apgaulės būdu
Musolinio laimėjimai Italijoje, diktatūros idėja, tautininkų nesugebėjimas rinkimų būdu patekti į valdžią, subrandino Antano Smetonai idėją ateiti į valdžią jėga. Kada Smetona suartėjo su karininkija, neaišku. Manoma, kad 1925 m. Tačiau karinei vadovybei tiko kieto režimo šalininkas, autoritetingas ir žinomas visuomenei žmogus.
Antano Smetonos viltys išsipildė po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykių ir gruodžio 19 d. posėdžio Seime, įsitvirtinti valdžioje trukdė Seimas, krikščionys demokratai ir A. Voldemaro konkurencija. Smetona, pasinaudodamas liaudininkų rengiamu puču, sugebėjo gauti nepasitikėjimą Ministrų kabinetu, kuris buvo paleistas. Be to, iš ministrų postų išstūmus dalį krikdemų, tautininkai padidino savo reikšmę. Vėliau pradėjo juos pulti, tačiau kovoje prieš opoziciją veikė vieningai.
Kreipimesi į visuomenę Smetona įrodinėjo, kad stipri valdžia bus tada, kai prezidentas turės daugiau galių. Be to, norėdamas nuraminti tautą, aiškino, kad valdžia rūpinasi ne partiniais, o krašto likimo reikalais. Sulaužęs Konstituciją aiškiai diktatūriniais polinkiais, Smetona pradėjo važinėti po Lietuvą, siekdamas nuraminti politines aistras ir opozicijos įtaką. Pradėtas formuoti vado kultas. Pirmą kartą terminas tautos vadas pavartotas 1926 m. gruodžio 20 d. „Ryto“ dienraštyje.
Autoritarinio rėžimo stiprinimas
Smetona ne tik susidorojo su Lietuvių krikščionių demokratų partija, bet vėliau ir su pagrindiniu konkurentu Voldemaru. Smetona nebuvo patenkintas 1922 m. Konstitucija. 1928 m. gegužės 15 d. buvo priimta nauja Konstitucija, be Seimo pritarimo. Ši Konstitucija dar labiau sustiprino Smetonos valdžią.
1936 m. vasario 6 d. uždraustos Lietuvių krikščionių demokratų ir Lietuvos socialdemokratų partijos, Lietuvos valstiečių liaudininkų ir Lietuvos jaunimo sąjungos, Lietuvos ūkininkų vienybė. 1936 m. birželio 30 d. išrinktas Seimas tapo tautininkų partijos marionete. Autoritarinė valdžia įvesta su 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucija. Prezidentas gavo didelius įgaliojimus, praktiškai tapo diktatoriumi.
Tačiau šis autoritarinis režimas buvo gana savitas ir skyrėsi nuo kitų režimų: nebuvo genocido ar bandymų asimiliuoti tautines mažumas. Politinių kalinių buvo nedaug, galima sakyti, kad vienintelė LKP partija buvo už įstatymo ribų. Nors ir bandyta priešintis, ar net sukelti pučus prieš Antano Smetonos valdymą, tačiau masinių susidorojimų nebuvo.
Valdymas ir esminės klaidos
Didžiulį vaidmenį turėjo J. Tūbelis, jo svainis finansų ministras po perversmo ir 1929 m. rugsėjo 23 – 1938 m. kovo 24 d. ministras pirmininkas. Jis reguliavo visą ekonominį gyvenimą, o kitur būdavo patarėju. Priverstas nuolaidžiauti kariuomenei (jos vadovybei), nes kariuomenė buvo tautininkų ramstis. 1936 m. turėjo atgaivinti Seimą paaštrėjus santykiams su Vokietija, pablogėjus ekonominei padėčiai.
Politinis laviravimas krašto viduje ir užsienio politikoje dažnai įstumdavo į keblią padėtį. Ypač jo padėtis pablogėjo 1938-1940 m. Manoma, kad dėl Smetonos iširo derybos su Lenkija ir 1938 m. kovo 17 d. buvo gautas ultimatumas. Priėmus šį ultimatumą jo autoritetas krito. Po Klaipėdos atėmimo autoriteto visiškai neteko. Galima sakyti, kad 1938-1939 m. A.Smetona išgelbėjo Lietuvą nuo karo, tačiau neišgelbėjo valstybės.
Smetonos valdymo metais pasikeitė kultūrinė ir ekonominė situacija. Ryškiausi ekonominiai laimėjimai buvo: tvirta valiuta, našus žemės ūkis, sėkminga prekyba su Vakarais. Ryškiausios kultūrinės apraiškos buvo: originali filosofija, operatyvi žurnalistika, brandi literatūra, sutvirtėjęs mokslas, sava architektūra, dailė, sportas, perėjimas į vakarietišką kultūrinę erdvę.
Iki šiol diskutuojama apie A.Smetonos veiklos motyvus 1940 m. pavasarį ir birželio mėn., ar teisingai pasielgė A.Smetona, neįsakęs priešintis Raudonajai armijai birželio 15 d. Ir kodėl jis paliko tautą likimo valiai? Kodėl jis priėmė ir Vokietijos, ir Lenkijos ultimatumus? Ar galėjo Lietuvą išgelbėti neutralumo paskelbimas, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui?
Gal jis teisingai pasielgė? Gal priešindamiesi 3 kaimynų jėgai, būtume neišlikę kaip tauta? Gal pasipriešinę TSRS, būtume ištremti visi? Gal tikėjo, kad po karo Lietuva vėl atgims? Bandymas įkurti vyriausybę užsienyje tarsi tai įrodytų, bet JAV ir dauguma išeivijos jį sutiko gana nepalankiai. Nebuvo padaryta nieko, kas būtų rodę, jog Lietuva okupuota. Šis Smetonos neveiklumas Tyrybų sąjungai leido sukurti teisėtumo regimybę ir suteikė pretekstą teikti, jog lietuviai nuvertė senąją autoritarinę valdžią ir savanoriškai paprašė prieglobsčio bolševikų valdomoje valstybėje.
Mirtis
1944 m. sausio 9 d. Klivlende per gaisrą Antanas Smetona užduso nuo dūmų. Iki šiol neaiškios mirties aplinkybės. Taip baigė savo gyvenimą įspūdinga ir kontraversiška 20 a. Lietuvos asmenybė. Istorikai vis dar polemizuoja dėl jos įvertinimo.
Antanas Smetona – tarpukario Lietuvos Respublikos politikas, prezidentas, viena žymiausių ir kartu prieštaringiausių asmenybių 20 a. Lietuvos istorijoje.
Gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnio kaime (Taujėnų valsčius, Vilkmergės apskr.), mažažemių valstiečių šeimoje. Žuvo neaiškiomis aplinkybėmis 1944 m. sausio 9 d. gaisre Klyvlende (JAV). 1975 m. jo palaikai buvo perkelti iš Klivlendo „Knollwood Cemetery Mausoleum“ į „All Souls“ kapines Chardon mieste (Ohajo valstija). Tai garsus tautinio atgimimo veikėjas, vienas svarbiausių nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų, pirmasis ir paskutinysis jos prezidentas, talentingas publicistas, puikus stilistas, filosofas, pedagogas. Antra vertus, Antanas Smetona buvo autoritarinio režimo vadovas, dėl kurio tauta patyrė politinę ir dvasinę krizę, neteko valstybingumo. Smetona ne tik prieštaringa, bet ir tragiška asmenybė. Jis buvo teisininkas, propagavęs teisėtumą, tačiau po 1926 m. perversmo sugriovė teisinius valstybės pamatus. Labai vertindamas pareigą, 1940 m. jis jos neatliko.
Visuomeninė kultūrinė veikla tautiniame judėjime vaidino didžiulį vaidmenį iki pat 1917 m. pabaigos. Po to jis tapo vienu iš konservatyviausių asmenų Lietuvos Taryboje. Jis buvo stiprios valdžios šalininkas ir ją siekė realizuoti po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Kaip valstybės vadovas ir politikas perorientavo Lietuvos kultūrinį, ekonominį gyvenimą iš Rytų į Vakarus ir siekė savito kelio.
Jaunystė
Smetona - antrosios kartos tautinio sąjūdžio atstovas, sugebėjęs įgyti aukštąjį išsilavinimą ir likti Lietuvoje.
Gimė neturtingo valstiečio šeimoje. Tėvas - Jonas Smetona buvo raštingas, mėgo skaityti. Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo gimė dar sesuo Julija. Išmoko skaityti iš vyresniųjų. 1885 m. mirus tėvui, jį nuvežė į mamos Julijonos Smetonienės sodžių Kartanus, kur buvo mokomi vaikai. 1886 m. buvo parvežtas į Taujėnus ir ėmė mokytis. 1892 m. išlaikė egzaminus į Palangos progimnazijos 3-čią klasę, kurią 1893 m. baigė. Mokėsi labai gerai, todėl buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą.
1893 m. išlaikė egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją, tačiau pašaukimo šiai profesijai nejautė. Todėl pradėjo mokytis Mintaujos gimnazijoje (joje vėliau mokėsi J. Šliūpas, J. Tūbelis, V. Mironas, P. Avižonis). Gimnazijoje dalyvavo slaptoje Kūdikio draugijos veikloje, domėjosi Lietuvos istorija, gilino lietuvių kalbos žinias. Lietuvių kalbą jam dėstė J. Jablonskis, globojęs lietuvių valstiečių vaikus. Jis gabiam mokiniui pasiūlė korepetitoriaus vietą Chodakauskų dvare. Čia jis susipažino su būsima žmona, tuo metu 11 metų gimnaziste Sofija Chodakauskaite, kurią 1904 m. vedė.
Kultūrinė veikia, pagalba Jablonskiui rengiant pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, padėjo Smetonai susikurti vieną originaliausių lietuvių kalbos stilių. Gimnazijoje atsisakęs maldą kalbėti rusiškai, buvo iš jos pašalintas. Iš Rusijos švietimo ministro gavo leidimą baigti gimnaziją. 1897 m. baigė Peterburgo 9-ąją gimnaziją. Jį labai traukė istorija ir filologija, bet suvokdamas, kad su tokia specialybe darbo Lietuvoje negaus, pasirinko teisę, kurią studijavo Peterburgo universitete. Čia veikė įvairios lietuvių studentų draugijos, į kurių veiklą jis įsijungė, be to, 1899 m. protestavo prieš studentų laisvių varžymus, už ką 2 savaites buvo įkalintas, po to išsiųstas į Lietuvą, bet vėliau gavo leidimą baigti universitetą. Juo susidomėjo slaptoji policija ir už dalyvavimą tautiniame sąjūdyje vėl įkalino, tačiau trūkstant įkalčių buvo paleistas. 1902 m. baigė universitetą ir grįžo į Lietuvą. Vilniuje įsitraukė į visuomeninę ir Lietuvių demokratų partijos dešiniojo sparno veiklą.Leidybinė veikla
1905 m. prasidėjus revoliucijai Smetona iškilo. Išaugusį jo autoritetą rodė įtraukimas į Didžiojo Seimo prezidiumą. Po Vilniaus Seimo aktyviai dalyvavo Tautiškosios lietuvių demokratų partijos rinkiminėje kampanijoje į Pirmąją Valstybės Dūmą 1906 m.
1905-1906 m. matyt buvo jo perėjimo į tautininkų judėjimą laikotarpis. 1907 m. įsijungė į bendrovės ir laikraščio „Viltis“ darbą. Antanas kėlė ūkinio gyvenimo problemas, rūpinosi visų gyventojų sluoksnių materialinės padėties gerinimu. Aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje: Aušros knygų leidimo bendrovėje, Vilniaus lietuvių šelpimo, Ryto, Lietuvių dailės draugijose, dėstė lietuvių kalbą Vilniaus gimnazijose.
1914 m. pradžioje A.Smetona pradėjo leisti ir redaguoti tautininkų žurnalą „Vairas“. Manoma, kad tokį pasirinkimą lėmė noras suburti visas lietuvių jėgas. Jis buvo vienas aktyviausių Lietuvių mokslo draugijos kūrėjų. Publicistikoje, polemikoje, politinėje kovoje tapo dešiniosios politinės srovės atstovu.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pimininko pavaduotojas. Jis rūpinosi ne tik neturtėliais, bet ir švietimu: suredagavo Aritmetikos uždavinyną vidurinėms mokykloms I-II d. (1916), Algebros uždavinyną (1918), Algebros teoriją (1919), Aritmetikos teoriją (1918).
Nuo 1917 m. rugsėjo 6 d. okupantai leido spausdinti lietuvišką laikraštį Lietuvos aidas, kuris pradėjo eiti 3 kartus per savaitę. Jo leidėju ir redaktoriumi tapo Antanas Smetona.
Politika
Smetona laikėsi labai atsargios politikos vokiečių atžvilgiu. Nors ir atidžiai prižiūrimas cenzorių, labai atsargiai pasisakydavo ir ateities klausimais. 1917 m. rugpjūčio 1-6 d. organizacinio komiteto posėdžiuose svarbiausią pranešimą parengė Smetona. Jis iškėlė nepriklausomos valstybės idėją, bet, suvokdamas sunkią situaciją, ragino laukti karo pabaigos ir palankios konjunktūros. Jis įrodinėjo, kad tuo momentu Lietuvai buvo svarbiau eiti su Vokietija, kuri gal ir iškels savarankiškumo klausimą tarptautiniu mastu.
Po Lietuvių konferencijos Smetona buvo išrinktas Lietuvos krašto tarybos pirmininku ir išsilaikė iki 1919 m. pradžios, išskyrus 1918 m. vasarį. 1917 m. lapkričio 2-10 d. Antanas dalyvavo Berno konferencijoje. Ten jis visus šokiravo pasisakydamas už konstitucinę monarchiją.
Smetonos planai nepavyko, nes Lietuvos Taryba negavo teisių administruoti kraštą. Sklido gandai, kad Smetona pardavė Lietuvą Vokietijai. Jo ir Tarybos autoritetas labai smuko.
1918 m. pabaigoje artėjant Raudonajai armijai, Vyriausybę apėmė panika. Smetona išvyko į Vokietiją. Ten jis gavo 100 mln. markių paskolą ir vėliau tuo motyvavo savo išvykimą, tačiau kitiems politikams tai atrodė išdavystė. Galima teigti, kad Antanas ieškojo paramos Vakarų Europoje, tačiau Lietuvos vidaus gyvenime tuo metu jis nedalyvavo.
A.Smetona užsienyje išbuvo nuo 1918 m. gruodžio 21 d. iki 1919 m. kovo 31 d. 1919 m. balandžio 4 d. jį išrinko valstybės prezidentu, nes socialdemokratai buvo pasitraukę iš vyriausybės, o suvienyti tautininkus ir krikščionis demokratus galėjo tik Smetona.
1920 m. buvo organizuoti rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Tautininkams nebuvo šansų rinkiminėje kovoje, nes jų politinė grupė buvo maža ir gana blogai organizuota, be to sunki vidaus padėtis ir Smetonos neryžtingumas mažino jo populiarumą. Tautininkai pralaimėjo rinkimus, į Seimą nepateko nė vienas jų atstovas, birželio 19 d. Smetona perdavė prezidento pareigas A. Stulginskiui.
Antanas Smetona vis tik turėjo tam tikru valstybinių įpareigojimų. Buvo Lietuvos - Latvijos sienos nustatymo pirmininkas. 1923 m. buvo paskirtas Klaipėdos krašto įgaliotiniu, tačiau susikirtęs su E. Galvanausku, atsistatydino iš šių pareigų. Po Lietuvių tautininkų sąjungos steigiamojo suvažiavimo 1924 m. rugpjūčio 17-19 d. Smetona tapo šios partijos lyderiu. Jau tada jis skyrė didelį dėmesį kariuomenei, turtingiesiems Lietuvos sluoksniams, pasisakė prieš kairiuosius. Tautininkų viltys ir 1922 m. rinkimuose į Pirmąjį Seimą žlugo.
Nuo 1923 m. sausio 1 d. Smetona Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją. 1924 m. tapo Tarptautinio banko valdybos vicepirmininku. Toliau aktyviai dalyvavo tautinių partijų veikloje. Tačiau rinkimuose ir į II Seimą nieko negavo. Antanas, perėjęs į opoziciją, tapo svarbiausiu tautininkų ideologijos propaguotoju. 1921-1924 m. redagavo Tautos pažangos partijos laikraščius Lietuvos balsą, Krašto balsą, Vairą ir kitus vienkartinius leidinius.
1925 m. nuo Lietuvio 16 numerio redaktoriumi tapo Smetona. Laikraštis pasižymėjo griežtu tonu, kritika. Todėl ne kartą leidiniai buvo uždarinėjami, baudžiami piniginėmis baudomis, o Smetona 1923 m. už vieną straipsnį net buvo areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. Tai buvo sensacija - 1-asis Nepriklausomos Lietuvos prezidentas - kalėjime! A.Smetona parodė nepaprastą principingumą, atsisakęs sumokėti baudą (2000 litų), atsėdėjęs 4 paras, visuomenės veikėjams surinkus sumą, buvo paleistas. Per 1926 m. rinkimus tautininkai gavo tik 3 vietas Seime.
Atėjimas į valdžią perversmo ir apgaulės būdu
Musolinio laimėjimai Italijoje, diktatūros idėja, tautininkų nesugebėjimas rinkimų būdu patekti į valdžią, subrandino Antano Smetonai idėją ateiti į valdžią jėga. Kada Smetona suartėjo su karininkija, neaišku. Manoma, kad 1925 m. Tačiau karinei vadovybei tiko kieto režimo šalininkas, autoritetingas ir žinomas visuomenei žmogus.
Antano Smetonos viltys išsipildė po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykių ir gruodžio 19 d. posėdžio Seime, įsitvirtinti valdžioje trukdė Seimas, krikščionys demokratai ir A. Voldemaro konkurencija. Smetona, pasinaudodamas liaudininkų rengiamu puču, sugebėjo gauti nepasitikėjimą Ministrų kabinetu, kuris buvo paleistas. Be to, iš ministrų postų išstūmus dalį krikdemų, tautininkai padidino savo reikšmę. Vėliau pradėjo juos pulti, tačiau kovoje prieš opoziciją veikė vieningai.
Kreipimesi į visuomenę Smetona įrodinėjo, kad stipri valdžia bus tada, kai prezidentas turės daugiau galių. Be to, norėdamas nuraminti tautą, aiškino, kad valdžia rūpinasi ne partiniais, o krašto likimo reikalais. Sulaužęs Konstituciją aiškiai diktatūriniais polinkiais, Smetona pradėjo važinėti po Lietuvą, siekdamas nuraminti politines aistras ir opozicijos įtaką. Pradėtas formuoti vado kultas. Pirmą kartą terminas tautos vadas pavartotas 1926 m. gruodžio 20 d. „Ryto“ dienraštyje.
Autoritarinio rėžimo stiprinimas
Smetona ne tik susidorojo su Lietuvių krikščionių demokratų partija, bet vėliau ir su pagrindiniu konkurentu Voldemaru. Smetona nebuvo patenkintas 1922 m. Konstitucija. 1928 m. gegužės 15 d. buvo priimta nauja Konstitucija, be Seimo pritarimo. Ši Konstitucija dar labiau sustiprino Smetonos valdžią.
1936 m. vasario 6 d. uždraustos Lietuvių krikščionių demokratų ir Lietuvos socialdemokratų partijos, Lietuvos valstiečių liaudininkų ir Lietuvos jaunimo sąjungos, Lietuvos ūkininkų vienybė. 1936 m. birželio 30 d. išrinktas Seimas tapo tautininkų partijos marionete. Autoritarinė valdžia įvesta su 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucija. Prezidentas gavo didelius įgaliojimus, praktiškai tapo diktatoriumi.
Tačiau šis autoritarinis režimas buvo gana savitas ir skyrėsi nuo kitų režimų: nebuvo genocido ar bandymų asimiliuoti tautines mažumas. Politinių kalinių buvo nedaug, galima sakyti, kad vienintelė LKP partija buvo už įstatymo ribų. Nors ir bandyta priešintis, ar net sukelti pučus prieš Antano Smetonos valdymą, tačiau masinių susidorojimų nebuvo.
Valdymas ir esminės klaidos
Didžiulį vaidmenį turėjo J. Tūbelis, jo svainis finansų ministras po perversmo ir 1929 m. rugsėjo 23 – 1938 m. kovo 24 d. ministras pirmininkas. Jis reguliavo visą ekonominį gyvenimą, o kitur būdavo patarėju. Priverstas nuolaidžiauti kariuomenei (jos vadovybei), nes kariuomenė buvo tautininkų ramstis. 1936 m. turėjo atgaivinti Seimą paaštrėjus santykiams su Vokietija, pablogėjus ekonominei padėčiai.
Politinis laviravimas krašto viduje ir užsienio politikoje dažnai įstumdavo į keblią padėtį. Ypač jo padėtis pablogėjo 1938-1940 m. Manoma, kad dėl Smetonos iširo derybos su Lenkija ir 1938 m. kovo 17 d. buvo gautas ultimatumas. Priėmus šį ultimatumą jo autoritetas krito. Po Klaipėdos atėmimo autoriteto visiškai neteko. Galima sakyti, kad 1938-1939 m. A.Smetona išgelbėjo Lietuvą nuo karo, tačiau neišgelbėjo valstybės.
Smetonos valdymo metais pasikeitė kultūrinė ir ekonominė situacija. Ryškiausi ekonominiai laimėjimai buvo: tvirta valiuta, našus žemės ūkis, sėkminga prekyba su Vakarais. Ryškiausios kultūrinės apraiškos buvo: originali filosofija, operatyvi žurnalistika, brandi literatūra, sutvirtėjęs mokslas, sava architektūra, dailė, sportas, perėjimas į vakarietišką kultūrinę erdvę.
Iki šiol diskutuojama apie A.Smetonos veiklos motyvus 1940 m. pavasarį ir birželio mėn., ar teisingai pasielgė A.Smetona, neįsakęs priešintis Raudonajai armijai birželio 15 d. Ir kodėl jis paliko tautą likimo valiai? Kodėl jis priėmė ir Vokietijos, ir Lenkijos ultimatumus? Ar galėjo Lietuvą išgelbėti neutralumo paskelbimas, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui?
Gal jis teisingai pasielgė? Gal priešindamiesi 3 kaimynų jėgai, būtume neišlikę kaip tauta? Gal pasipriešinę TSRS, būtume ištremti visi? Gal tikėjo, kad po karo Lietuva vėl atgims? Bandymas įkurti vyriausybę užsienyje tarsi tai įrodytų, bet JAV ir dauguma išeivijos jį sutiko gana nepalankiai. Nebuvo padaryta nieko, kas būtų rodę, jog Lietuva okupuota. Šis Smetonos neveiklumas Tyrybų sąjungai leido sukurti teisėtumo regimybę ir suteikė pretekstą teikti, jog lietuviai nuvertė senąją autoritarinę valdžią ir savanoriškai paprašė prieglobsčio bolševikų valdomoje valstybėje.
Mirtis
1944 m. sausio 9 d. Klivlende per gaisrą Antanas Smetona užduso nuo dūmų. Iki šiol neaiškios mirties aplinkybės. Taip baigė savo gyvenimą įspūdinga ir kontraversiška 20 a. Lietuvos asmenybė. Istorikai vis dar polemizuoja dėl jos įvertinimo.