Kazys Grinius
Dr. Kazys Grinius (Grinevičius, Hryniewicz, Гриневич; 1866 m. gruodžio 17 d. Selemos Būda, Marijampolės apskritis – 1950 m. birželio 4 d. Čikaga, Ilinojus, JAV) – Lietuvos politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, varpininkas, gydytojas, švietėjas, visuomenės sveikatos aktyvistas, publicistas, knygnešys. Steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys. Šeštasis Lietuvos premjeras (1920 m. lapkričio 19 d. – 1922 m. sausio 18 d.), pirmasis premjeras, vadovavęs parlamentinei Lietuvos vyriausybei. Trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.). Paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukario Lietuvos Prezidentas. Vienas iš Demokratų partijos bei Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos steigėjų ir lyderių. Po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų kilmės Lietuvos žmonių gelbėjimą per Holokaustą.
Kilmė, šeima
Gimė Sasnavos valsčiuje Selemos Būdos kaime (dabar – Selema) Marijampolės apskrityje, trečias vaikas iš 11. Griniai į Suvalkiją atsikėlė Žygimanto Augusto Valakų reformos (1560 m.) metu, protėviai – bajorai, baudžiavos nėjo. Tėvas Vincas Grinius (1837–1915) – nepasiturintis ūkininkas, 30 margų (15 ha), rašytojo, vieno 1863 m. sukilimo vadų Mykolo Akelaičio sūnėnas, mokėjo rašyti ir skaityti, galėjo susikalbėti rusiškai ir lenkiškai, talkino matininkams, perrašė iš lenkų kalbos išverstą medicinos knygą, turėjo nedidelę biblioteką – maldaknygių, L.Ivinskio ir lenkiškų kalendorių, M.Akelaičio, M.Valančiaus knygų, įstatymų, P.Vileišio leidinių. Mama Ona Vosyliūtė – Griniuvienė (1839–1919) iš Šunskų parapijos 40 margų ūkio, kalbėjo tik lietuviškai, griežtai religinga katalikė. Brolis Jonas Grinius (1877–1954), stalius auksuotojas, visuomenininkas, knygnešys. Sesuo Ona Griniūtė – Bacevičienė, visuomenininkė, knygnešė, jos sūnus, Griniaus sūnėnas Vytautas Bacevičius – Vygandas – Lietuvos kariuomenės karininkas, gen. P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės kuopos vadas, Lietuvos laisvės armijos Varnių kuopos vadas, partizaninio judėjimo Tauro apygardos štabo viršininkas.
Visuomeninė veikla (1894–1914 m.)
1894 m. grįžęs į Lietuvą vertėsi laisvo gydytojo praktika Marijampolėje, po poros metų persikėlė į Virbalį, dar vėliau – į Naumiestį. 1898–1902 m. gyveno Pilviškiuose, pakeitė ištremtą į Rusiją knygnešį gyd. S. Matulaitį. 1902 m. vėl grįžo į Marijampolę. Grinių namai buvo lietuvybės skleidimo židinys, Užnemunės kultūrinio sąjūdžio centras.[19][20] Už lietuvių kultūrinę veiklą trumpai kalintas Marijampolėje. 1905 m. gyveno Vilniuje, 1906 m. vėl Marijampolėje, kur vėl kartu su žmona 2 savaites kalintas kalėjime už lietuvišką veiklą. 1908–1910 m. gyveno Vilniuje. 1910 m. Marijampolės kalėjime vėl kalintas apie 1,5 mėnesio. Artimai bendravo su V. Kudirka, P. Kriaučiūnu, J. Bagdonu, P. Matulaičiu, vienas iš Užnemunėje 1894–1897 m. veikusios lietuvių valstiečių spaudos platintojų ir rėmėjų „Sietyno“ draugijos aktyvistų. Nuo 1893 m. iki 1905 m. pabaigos Varpininkų komiteto narys, kasmet dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. 1904 m. caro administracijai leidus gyventojams rašyti peticijas, padėdavo valstiečiams jas rašyti, Suvalkų gubernatoriaus administracijoje jo raštą atpažindavo, vėliau kai kurios peticijos buvo išspausdintos „Lietuvos žiniose“ ir „Lietuvos ūkininke“, kad žmonės turėtų pavyzdžių; K.Griniaus požiūriu, keleri metai, kai lietuviai gausiai rašė peticijas dėl ūkinių reikalų, lietuvių kalbos vartojimo valdžios įstaigose ir mokyklose, draugijų steigimo ir kitų klausimų veikė valdžios nusistatymą, aktyvino žmones, išmokė juos kelti reikalavimus, ugdė būsimus politikus ir parengė dirvą 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo atsišaukimui, kuriame suformuluotas politinės Lietuvos autonomijos reikalavimas.
Politinė veikla (1919–1926 m.)
1919 m. Paryžiuje buvo Lietuvos repatriacinės komisijos pirmininku, padėjo apie 1000 lietuvių iš vokiečių nelaisvės grįžti į Lietuvą. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą ruoštis Steigiamojo Seimo rinkimams kaip vienas valstiečių liaudininkų bloko lyderių. Aktyviai siekė, kad kuo greičiau būtų sušauktas 1918 m. Vasario 16 d. akte numatytas Steigiamasis Seimas, turėjęs nustatyti Lietuvos santvarkos pobūdį ir valstybės sąrangą, kritikavo dešiniųjų delsimą jį šaukti, pavyzdžiu rodė estus, kurie parlamentą išsirinko 1919 m. 1920 m. pradžioje išrenkamas į Marijampolės miesto tarybą, tapo jos pirmininku. Po 1920 m. vasario 22-23 d. Kauno įgulos kareivių maišto kartu su inžinieriumi S. Grinkevičiumi lankėsi pas Prezidentą Antaną Smetoną ragindami kuo greičiau rengti rinkimus. Netrukus Vyriausybė pakoregavo 1919 m. priimtą rinkimų įstatymą, suteikė teisę juose dalyvauti kariams, 1920 m. kovo 1 d. atšaukė karinę padėtį (išskyrus 30 km ruožą prie demarkacinės linijos su Lenkija) ir paskelbė atsišaukimą raginantį piliečius balandžio viduryje aktyviai dalyvauti rinkimuose. Agituodamas už LSLDP ir LVS bloką rinkimų kampanijos metu daugiausiai kritikavo pagrindinius konkurentus – Lietuvos krikščionių demokratų partiją(LKDP).
Steigiamasis Seimas (1920 m.)
Pirmųjų visuotinių, lygių, slaptų, tiesioginių rinkimų Lietuvoje metu 1920 m. balandžio 14–15 d. Steigiamojo Seimo nariu išrinktas nuo Marijampolės apygardos. Išrinkti 112 Steigiamojo Seimo nariai, rinkimus laimėjo krikščionys demokratai (59 mandatai), K.Griniaus LSLDP ir LVS blokas gavo 29 vietas (23 proc. rinkėjų balsų), treti – socialdemokratai, 13 vietų. Likusius mandatus pasidalijo tautinių mažumų (žydų, lenkų, vokiečių) atstovai. Seime K.Grinius stebėjo, kad būtų laikomasi demokratijos principų ir nebūtų procedūros pažeidimų, ką tik išrinktam Seimo pirmininkui A.Stulginskiui pasiūlė išstoti iš savo partijos, ragino įstatymus rengti atidžiai, ne paskubomis, buvo pirmasis, prajuokinęs Seimą – pirmajame posėdyje, kai jo pirmininkas pasiūlė sudaryti komisiją atsakymams į sveikinimus ruošti, pasakė, kad ji nereikalinga, nes „tą darbą gali atlikti prezidiumas, [kuriame yra] net trys pirmininkai ir keturi sekretoriai (salėje juokiasi)“.[29] Gynė tautinių mažumų interesus: siūlė į komisijų darbą įtraukti ir lenkų atstovus, o žydams leisti kalbėti ta kalba, kurią jie pasirinks. Gegužės 20 d. suformulavo rezoliuciją, kad mirties bausmė nebus vykdoma iki tol, kol bus paskelbta amnestija, Seimas pasiūlymui pritarė. Darbo, Socialinės apsaugos ir sveikatos, Užsienio reikalų bei Laikinosios Konstitucijos komisijų narys, pastarajai vadovavo, komisija parengė Konstitucijos projektą. Kilus diskusijai dėl Prezidento institucijos ir socialdemokratams parengus alternatyvinį Konstitucijos projektą, teigė, jog Prezidentas valstybei reikalingas, balsavimo metu susilaikė. Prezidento institucija į Konstituciją įtraukta daugiausiai krikščionių demokratų balsais, Prezidento rinkimai atidėti. Krikščionys demokratai turėjo Seime daugumą ir iš pradžių manė sudaryti Vyriausybę vieni, premjeru siūlydami tapti teisininkui A.Tumėnui, tačiau paskui pasiūlė valstiečiams liaudininkams sudaryti koalicinę Vyriausybę, atiduodami jiems premjero postą, sau reikalaudami tik Švietimo ir Užsienio reikalų ministerijų. K.Grinius 1920 m. birželio 19 d. paskirtas vadovauti koalicinės krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų vyriausybės Ministrų kabinetui, kuris dirbo iki 1922 m. vasario 2 d.
Prezidentas (1926 m.)
III Seimo rinkimuose 1926 m. gegužę nė viena partija negavo absoliučios daugumos, valstiečiai liaudininkai turėjo 22, socialdemokratai – 15, krikščionys demokratai – 14, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, tautininkai – 3, Ūkininkų partija – 2 vietas, dar 9 atstovus turėjo tautinės mažumos. 1926 m. birželio 7 d. Seime iš 79 atstovų 50 balsavo, kad Lietuvos Prezidentu būtų K.Grinius, A.Smetona gavo 2 balsus, F.Bortkevičienė – vieną, G.Petkevičaitė-Bitė – vieną, 25 kortelės rastos tuščios. K.Griniui dirbant Prezidentu, pasirašyta nepuolimo sutartis su Sovietų sąjunga, kuria ji pripažino Lietuvos teises į Lenkijos okupuotą Vilnių, pradėtos derybos dėl prekybos sutarčių su Rusija ir Vokietija, valstybės administracijoje imtasi taupymo priemonių, santaupos buvo skiriamos kelių statybai, pramonės, švietimo ir kultūros reikalams, panaikinta karo padėtis ir demokratinių laisvių varžymai, cenzūra. Būdamas Prezidentu, nesinaudojo tarnybiniu transportu, į kaimą svečiuotis važiuodavo pakeleivingomis mašinomis, o giminaičių klausiamas, negi nėra kam Prezidento atvežti, sakydavo, kad Lietuvoje žmonės pernelyg vargingai gyvena. Pradėtos plačios demokratinės reformos sukėlė dešiniųjų konservatyvių jėgų nepasitenkinimą, o karinės padėties atšaukimas, prarandamos privilegijos, naujo kariuomenės štabo viršininko pulkininko K.Škirpos pradėta kariuomenės pertvarka ir apie 10 aukštų karininkų paleidimas į atsargą – dalies karininkų pasipiktinimą. Perversmas (1926 12 17)
Perversmas (1926 12 17)
1926 m. gruodžio 17 d., per K.Griniaus gimtadienį, įvykdytas karinis perversmas, kurio metu teisėtai išrinktas prezidentas nuverstas ir įvestas autoritarinis režimas. Perversmas atvedė į valdžią tuo metu pačią konservatyviausią Lietuvos partiją – tautininkus, kuri 1926 m. buvo nereikšminga ir nepopuliari nacionalistinė partija. 1926 m. ji turėjo 2000 narių ir rinkimuose buvo laimėjusi tik tris vietas Seime. K.Grinius perversmą vadino nusikaltimu prieš visuomenę, dėl jo kaltino tautininkus, krikščionis demokratus ir dalį kariuomenės, teigė faktines ir psichologines perversmo priežastis esant gilias, siekiančias pirmus nepriklausomybės metus, kai aktyviai rinkiminę kampaniją vedę tautininkai, atstovavę labiausiai pasiturinčiam visuomenės sluoksniui ir turėję monarchinių ambicijų, buvo išmušti iš pusiausvyros, nes nė vienas jų atstovas nebuvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. A.Voldemaras Vokietijos pasiuntiniui 1926 m. yra teigęs, kad sumanymų nuversti konstitucinę valdžią būta nuo 1922 m. Kartu su tautininkais savo antipatiją parlamentarizmui ir demokratiniam valdymui reiškė ir grupė privilegijas dėl atšauktos karo padėties prarandančių karininkų, ieškančių paramos tarp tautininkų pakraipos studentų. Vis tik, į įspėjimus apie perversmą nebuvo rimtai reaguota. Pasinaudoję tuo, kad į K.Griniaus 60-mečio iškilmes 1926 m. gruodžio 17 d. rytą buvo pakviesti visi karinių dalinių vadai, perversmininkai užėmė centrines kareivines ir civilines įstaigas, suėmė M.Sleževičiaus ministrų kabinetą ir Prezidentą. Viename iš paskutinių savo tekstų JAV, prisimindamas to meto įvykius K.Grinius aprašo karininkų įsiveržimą 4 valandą ryto ir vėlesnį generolo P.Plechavičiaus bei trijų pulkininkų vizitą, kurio metu P.Plechavičius sakęs, kad diktatoriumi tapęs ne savo noru, sėdėjęs areštinėje ir nustebęs, kai į kamerą įsiveržę ginkluoti karininkai pareikalavę vadovauti sukilimui, o jis bijojęs nesutikti, nes turįs šeimą ir vaikus. K.Griniaus pavadintas „škurniku“ (lupikautoju), P.Plechavičius su pulkininkais išėjęs, o sutiktai rašytojai Onai Pleirytei-Puidienei sakęs, jog prezidentas jį išvadinęs „škurniku“ ir nusikaltėliu, ir dabar esą jam likę tik nusišauti, į ką rašytoja atsakiusi, kad nusišauti ne jo charakteriui. Po visą parą trukusio spaudimo K.Grinius sutiko atsistatydinti: „Aš tada galutinai įsitikinau, kad ir A.Smetona, ir A.Voldemaras rizikuos iki galo ir tik mano atsistatydinimas gali apsaugoti Lietuvą nuo galimų nelaimių. To pačio pasikalbėjimo metu A.Voldemarui pasakiau, kad esu pasiruošęs nusileisti smurtui ir atiduoti krašto valdžią A.Smetonai, bet už tai jiedu abu turi pasižadėti gerbti Lietuvos konstituciją ir kraštą valdyti jos dvasioje“. Valstiečių liaudininkų elgesys prieš perversmą ir jo metu interpretuojamas skirtingai. Vienais vertinimais, toks elgesys apsaugojo Lietuvą nuo suirutės, kraujo praliejimo, jaunos valstybės bei Konstitucijos diskreditavimo ir galimo nepriklausomybės praradimo.[43] Egzistuoja nuomonė, kad buvo praleista galimybė išvengti perversmo sudarant koaliciją su viena iš krikščionių demokratų bloko frakcijų – Ūkininkų sąjunga[44] ir per lengvai atiduota valdžia perversmo organizatoriams. Perversmininkai pažadus laikytis Konstitucijos sulaužė, o antikonstitucinį perversmą K.Grinius išgyveno skaudžiai. Tuo metu didžiausia partija Seime – Lietuvos krikščionys demokratai bendradarbiavo su kariuomene ir pateikė konstitucinį pateisinimą perversmui, tačiau svarbių postų vyriausybėje negavo ir 1927 m. kovą pasitraukė. Kai kariuomenė perdavė valdžią civiliams, ji tiesiogiai nebedalyvavo politiniame gyvenime. A.Smetona ir jo partija išliko valdžioje iki 1940 m., kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Perversmininkai savo veiksmus teisino tuo, kad esą komunistai tomis pat dienomis rengė valstybės perversmą, tačiau tai buvo netiesa. K.Grinius nepritarė A. Smetonos vidaus politikai ir valdymo stiliui.
Emigracija (1944–1950 m.)
1944 m. šeimos įkalbėtas pasitraukė į Vakarus, besitraukiant užkastas K.Griniaus archyvas – užrašai, fotografijos, laiškai, žemėlapiai, atsiminimų rankraščiai, iškarpos iš laikraščių – žuvo. Iš naujo rašyti prisiminimus pradėjo jau politinių emigrantų (displaced persons, DP) stovykloje Vokietijoje, 1947 m. Tiubingene išleistas jo atsiminimų I tomas. 1947 m. atvyko į JAV, bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje. Turėjo viltį, kad laisva ir demokratinė Lietuvos valstybė bus atkurta, dėl Lietuvos okupacijos kreipėsi į šešiolikos valstybių vadovus, prašydamas paramos. Artimai Grinių šeimą pažinojęs ir su K.Griniumi iki jo mirties bendravęs Valdas Adamkus yra teigęs, kad K.Grinius formavo jo gyvenimo vertybių, laisvės ir demokratijos supratimą. Kazys Grinius mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje nepabaigęs rašyti savo politinio ir visuomeninio testamento. 1994 m. spalio 8 d. urna su Prezidento palaikais parvežta į Lietuvą ir iškilmingai palaidota netoli tėviškės – Selemos Būdos kaimo (Mondžgirėje).
Kilmė, šeima
Gimė Sasnavos valsčiuje Selemos Būdos kaime (dabar – Selema) Marijampolės apskrityje, trečias vaikas iš 11. Griniai į Suvalkiją atsikėlė Žygimanto Augusto Valakų reformos (1560 m.) metu, protėviai – bajorai, baudžiavos nėjo. Tėvas Vincas Grinius (1837–1915) – nepasiturintis ūkininkas, 30 margų (15 ha), rašytojo, vieno 1863 m. sukilimo vadų Mykolo Akelaičio sūnėnas, mokėjo rašyti ir skaityti, galėjo susikalbėti rusiškai ir lenkiškai, talkino matininkams, perrašė iš lenkų kalbos išverstą medicinos knygą, turėjo nedidelę biblioteką – maldaknygių, L.Ivinskio ir lenkiškų kalendorių, M.Akelaičio, M.Valančiaus knygų, įstatymų, P.Vileišio leidinių. Mama Ona Vosyliūtė – Griniuvienė (1839–1919) iš Šunskų parapijos 40 margų ūkio, kalbėjo tik lietuviškai, griežtai religinga katalikė. Brolis Jonas Grinius (1877–1954), stalius auksuotojas, visuomenininkas, knygnešys. Sesuo Ona Griniūtė – Bacevičienė, visuomenininkė, knygnešė, jos sūnus, Griniaus sūnėnas Vytautas Bacevičius – Vygandas – Lietuvos kariuomenės karininkas, gen. P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės kuopos vadas, Lietuvos laisvės armijos Varnių kuopos vadas, partizaninio judėjimo Tauro apygardos štabo viršininkas.
Visuomeninė veikla (1894–1914 m.)
1894 m. grįžęs į Lietuvą vertėsi laisvo gydytojo praktika Marijampolėje, po poros metų persikėlė į Virbalį, dar vėliau – į Naumiestį. 1898–1902 m. gyveno Pilviškiuose, pakeitė ištremtą į Rusiją knygnešį gyd. S. Matulaitį. 1902 m. vėl grįžo į Marijampolę. Grinių namai buvo lietuvybės skleidimo židinys, Užnemunės kultūrinio sąjūdžio centras.[19][20] Už lietuvių kultūrinę veiklą trumpai kalintas Marijampolėje. 1905 m. gyveno Vilniuje, 1906 m. vėl Marijampolėje, kur vėl kartu su žmona 2 savaites kalintas kalėjime už lietuvišką veiklą. 1908–1910 m. gyveno Vilniuje. 1910 m. Marijampolės kalėjime vėl kalintas apie 1,5 mėnesio. Artimai bendravo su V. Kudirka, P. Kriaučiūnu, J. Bagdonu, P. Matulaičiu, vienas iš Užnemunėje 1894–1897 m. veikusios lietuvių valstiečių spaudos platintojų ir rėmėjų „Sietyno“ draugijos aktyvistų. Nuo 1893 m. iki 1905 m. pabaigos Varpininkų komiteto narys, kasmet dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. 1904 m. caro administracijai leidus gyventojams rašyti peticijas, padėdavo valstiečiams jas rašyti, Suvalkų gubernatoriaus administracijoje jo raštą atpažindavo, vėliau kai kurios peticijos buvo išspausdintos „Lietuvos žiniose“ ir „Lietuvos ūkininke“, kad žmonės turėtų pavyzdžių; K.Griniaus požiūriu, keleri metai, kai lietuviai gausiai rašė peticijas dėl ūkinių reikalų, lietuvių kalbos vartojimo valdžios įstaigose ir mokyklose, draugijų steigimo ir kitų klausimų veikė valdžios nusistatymą, aktyvino žmones, išmokė juos kelti reikalavimus, ugdė būsimus politikus ir parengė dirvą 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo atsišaukimui, kuriame suformuluotas politinės Lietuvos autonomijos reikalavimas.
Politinė veikla (1919–1926 m.)
1919 m. Paryžiuje buvo Lietuvos repatriacinės komisijos pirmininku, padėjo apie 1000 lietuvių iš vokiečių nelaisvės grįžti į Lietuvą. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą ruoštis Steigiamojo Seimo rinkimams kaip vienas valstiečių liaudininkų bloko lyderių. Aktyviai siekė, kad kuo greičiau būtų sušauktas 1918 m. Vasario 16 d. akte numatytas Steigiamasis Seimas, turėjęs nustatyti Lietuvos santvarkos pobūdį ir valstybės sąrangą, kritikavo dešiniųjų delsimą jį šaukti, pavyzdžiu rodė estus, kurie parlamentą išsirinko 1919 m. 1920 m. pradžioje išrenkamas į Marijampolės miesto tarybą, tapo jos pirmininku. Po 1920 m. vasario 22-23 d. Kauno įgulos kareivių maišto kartu su inžinieriumi S. Grinkevičiumi lankėsi pas Prezidentą Antaną Smetoną ragindami kuo greičiau rengti rinkimus. Netrukus Vyriausybė pakoregavo 1919 m. priimtą rinkimų įstatymą, suteikė teisę juose dalyvauti kariams, 1920 m. kovo 1 d. atšaukė karinę padėtį (išskyrus 30 km ruožą prie demarkacinės linijos su Lenkija) ir paskelbė atsišaukimą raginantį piliečius balandžio viduryje aktyviai dalyvauti rinkimuose. Agituodamas už LSLDP ir LVS bloką rinkimų kampanijos metu daugiausiai kritikavo pagrindinius konkurentus – Lietuvos krikščionių demokratų partiją(LKDP).
Steigiamasis Seimas (1920 m.)
Pirmųjų visuotinių, lygių, slaptų, tiesioginių rinkimų Lietuvoje metu 1920 m. balandžio 14–15 d. Steigiamojo Seimo nariu išrinktas nuo Marijampolės apygardos. Išrinkti 112 Steigiamojo Seimo nariai, rinkimus laimėjo krikščionys demokratai (59 mandatai), K.Griniaus LSLDP ir LVS blokas gavo 29 vietas (23 proc. rinkėjų balsų), treti – socialdemokratai, 13 vietų. Likusius mandatus pasidalijo tautinių mažumų (žydų, lenkų, vokiečių) atstovai. Seime K.Grinius stebėjo, kad būtų laikomasi demokratijos principų ir nebūtų procedūros pažeidimų, ką tik išrinktam Seimo pirmininkui A.Stulginskiui pasiūlė išstoti iš savo partijos, ragino įstatymus rengti atidžiai, ne paskubomis, buvo pirmasis, prajuokinęs Seimą – pirmajame posėdyje, kai jo pirmininkas pasiūlė sudaryti komisiją atsakymams į sveikinimus ruošti, pasakė, kad ji nereikalinga, nes „tą darbą gali atlikti prezidiumas, [kuriame yra] net trys pirmininkai ir keturi sekretoriai (salėje juokiasi)“.[29] Gynė tautinių mažumų interesus: siūlė į komisijų darbą įtraukti ir lenkų atstovus, o žydams leisti kalbėti ta kalba, kurią jie pasirinks. Gegužės 20 d. suformulavo rezoliuciją, kad mirties bausmė nebus vykdoma iki tol, kol bus paskelbta amnestija, Seimas pasiūlymui pritarė. Darbo, Socialinės apsaugos ir sveikatos, Užsienio reikalų bei Laikinosios Konstitucijos komisijų narys, pastarajai vadovavo, komisija parengė Konstitucijos projektą. Kilus diskusijai dėl Prezidento institucijos ir socialdemokratams parengus alternatyvinį Konstitucijos projektą, teigė, jog Prezidentas valstybei reikalingas, balsavimo metu susilaikė. Prezidento institucija į Konstituciją įtraukta daugiausiai krikščionių demokratų balsais, Prezidento rinkimai atidėti. Krikščionys demokratai turėjo Seime daugumą ir iš pradžių manė sudaryti Vyriausybę vieni, premjeru siūlydami tapti teisininkui A.Tumėnui, tačiau paskui pasiūlė valstiečiams liaudininkams sudaryti koalicinę Vyriausybę, atiduodami jiems premjero postą, sau reikalaudami tik Švietimo ir Užsienio reikalų ministerijų. K.Grinius 1920 m. birželio 19 d. paskirtas vadovauti koalicinės krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų vyriausybės Ministrų kabinetui, kuris dirbo iki 1922 m. vasario 2 d.
Prezidentas (1926 m.)
III Seimo rinkimuose 1926 m. gegužę nė viena partija negavo absoliučios daugumos, valstiečiai liaudininkai turėjo 22, socialdemokratai – 15, krikščionys demokratai – 14, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, tautininkai – 3, Ūkininkų partija – 2 vietas, dar 9 atstovus turėjo tautinės mažumos. 1926 m. birželio 7 d. Seime iš 79 atstovų 50 balsavo, kad Lietuvos Prezidentu būtų K.Grinius, A.Smetona gavo 2 balsus, F.Bortkevičienė – vieną, G.Petkevičaitė-Bitė – vieną, 25 kortelės rastos tuščios. K.Griniui dirbant Prezidentu, pasirašyta nepuolimo sutartis su Sovietų sąjunga, kuria ji pripažino Lietuvos teises į Lenkijos okupuotą Vilnių, pradėtos derybos dėl prekybos sutarčių su Rusija ir Vokietija, valstybės administracijoje imtasi taupymo priemonių, santaupos buvo skiriamos kelių statybai, pramonės, švietimo ir kultūros reikalams, panaikinta karo padėtis ir demokratinių laisvių varžymai, cenzūra. Būdamas Prezidentu, nesinaudojo tarnybiniu transportu, į kaimą svečiuotis važiuodavo pakeleivingomis mašinomis, o giminaičių klausiamas, negi nėra kam Prezidento atvežti, sakydavo, kad Lietuvoje žmonės pernelyg vargingai gyvena. Pradėtos plačios demokratinės reformos sukėlė dešiniųjų konservatyvių jėgų nepasitenkinimą, o karinės padėties atšaukimas, prarandamos privilegijos, naujo kariuomenės štabo viršininko pulkininko K.Škirpos pradėta kariuomenės pertvarka ir apie 10 aukštų karininkų paleidimas į atsargą – dalies karininkų pasipiktinimą. Perversmas (1926 12 17)
Perversmas (1926 12 17)
1926 m. gruodžio 17 d., per K.Griniaus gimtadienį, įvykdytas karinis perversmas, kurio metu teisėtai išrinktas prezidentas nuverstas ir įvestas autoritarinis režimas. Perversmas atvedė į valdžią tuo metu pačią konservatyviausią Lietuvos partiją – tautininkus, kuri 1926 m. buvo nereikšminga ir nepopuliari nacionalistinė partija. 1926 m. ji turėjo 2000 narių ir rinkimuose buvo laimėjusi tik tris vietas Seime. K.Grinius perversmą vadino nusikaltimu prieš visuomenę, dėl jo kaltino tautininkus, krikščionis demokratus ir dalį kariuomenės, teigė faktines ir psichologines perversmo priežastis esant gilias, siekiančias pirmus nepriklausomybės metus, kai aktyviai rinkiminę kampaniją vedę tautininkai, atstovavę labiausiai pasiturinčiam visuomenės sluoksniui ir turėję monarchinių ambicijų, buvo išmušti iš pusiausvyros, nes nė vienas jų atstovas nebuvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. A.Voldemaras Vokietijos pasiuntiniui 1926 m. yra teigęs, kad sumanymų nuversti konstitucinę valdžią būta nuo 1922 m. Kartu su tautininkais savo antipatiją parlamentarizmui ir demokratiniam valdymui reiškė ir grupė privilegijas dėl atšauktos karo padėties prarandančių karininkų, ieškančių paramos tarp tautininkų pakraipos studentų. Vis tik, į įspėjimus apie perversmą nebuvo rimtai reaguota. Pasinaudoję tuo, kad į K.Griniaus 60-mečio iškilmes 1926 m. gruodžio 17 d. rytą buvo pakviesti visi karinių dalinių vadai, perversmininkai užėmė centrines kareivines ir civilines įstaigas, suėmė M.Sleževičiaus ministrų kabinetą ir Prezidentą. Viename iš paskutinių savo tekstų JAV, prisimindamas to meto įvykius K.Grinius aprašo karininkų įsiveržimą 4 valandą ryto ir vėlesnį generolo P.Plechavičiaus bei trijų pulkininkų vizitą, kurio metu P.Plechavičius sakęs, kad diktatoriumi tapęs ne savo noru, sėdėjęs areštinėje ir nustebęs, kai į kamerą įsiveržę ginkluoti karininkai pareikalavę vadovauti sukilimui, o jis bijojęs nesutikti, nes turįs šeimą ir vaikus. K.Griniaus pavadintas „škurniku“ (lupikautoju), P.Plechavičius su pulkininkais išėjęs, o sutiktai rašytojai Onai Pleirytei-Puidienei sakęs, jog prezidentas jį išvadinęs „škurniku“ ir nusikaltėliu, ir dabar esą jam likę tik nusišauti, į ką rašytoja atsakiusi, kad nusišauti ne jo charakteriui. Po visą parą trukusio spaudimo K.Grinius sutiko atsistatydinti: „Aš tada galutinai įsitikinau, kad ir A.Smetona, ir A.Voldemaras rizikuos iki galo ir tik mano atsistatydinimas gali apsaugoti Lietuvą nuo galimų nelaimių. To pačio pasikalbėjimo metu A.Voldemarui pasakiau, kad esu pasiruošęs nusileisti smurtui ir atiduoti krašto valdžią A.Smetonai, bet už tai jiedu abu turi pasižadėti gerbti Lietuvos konstituciją ir kraštą valdyti jos dvasioje“. Valstiečių liaudininkų elgesys prieš perversmą ir jo metu interpretuojamas skirtingai. Vienais vertinimais, toks elgesys apsaugojo Lietuvą nuo suirutės, kraujo praliejimo, jaunos valstybės bei Konstitucijos diskreditavimo ir galimo nepriklausomybės praradimo.[43] Egzistuoja nuomonė, kad buvo praleista galimybė išvengti perversmo sudarant koaliciją su viena iš krikščionių demokratų bloko frakcijų – Ūkininkų sąjunga[44] ir per lengvai atiduota valdžia perversmo organizatoriams. Perversmininkai pažadus laikytis Konstitucijos sulaužė, o antikonstitucinį perversmą K.Grinius išgyveno skaudžiai. Tuo metu didžiausia partija Seime – Lietuvos krikščionys demokratai bendradarbiavo su kariuomene ir pateikė konstitucinį pateisinimą perversmui, tačiau svarbių postų vyriausybėje negavo ir 1927 m. kovą pasitraukė. Kai kariuomenė perdavė valdžią civiliams, ji tiesiogiai nebedalyvavo politiniame gyvenime. A.Smetona ir jo partija išliko valdžioje iki 1940 m., kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Perversmininkai savo veiksmus teisino tuo, kad esą komunistai tomis pat dienomis rengė valstybės perversmą, tačiau tai buvo netiesa. K.Grinius nepritarė A. Smetonos vidaus politikai ir valdymo stiliui.
Emigracija (1944–1950 m.)
1944 m. šeimos įkalbėtas pasitraukė į Vakarus, besitraukiant užkastas K.Griniaus archyvas – užrašai, fotografijos, laiškai, žemėlapiai, atsiminimų rankraščiai, iškarpos iš laikraščių – žuvo. Iš naujo rašyti prisiminimus pradėjo jau politinių emigrantų (displaced persons, DP) stovykloje Vokietijoje, 1947 m. Tiubingene išleistas jo atsiminimų I tomas. 1947 m. atvyko į JAV, bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje. Turėjo viltį, kad laisva ir demokratinė Lietuvos valstybė bus atkurta, dėl Lietuvos okupacijos kreipėsi į šešiolikos valstybių vadovus, prašydamas paramos. Artimai Grinių šeimą pažinojęs ir su K.Griniumi iki jo mirties bendravęs Valdas Adamkus yra teigęs, kad K.Grinius formavo jo gyvenimo vertybių, laisvės ir demokratijos supratimą. Kazys Grinius mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje nepabaigęs rašyti savo politinio ir visuomeninio testamento. 1994 m. spalio 8 d. urna su Prezidento palaikais parvežta į Lietuvą ir iškilmingai palaidota netoli tėviškės – Selemos Būdos kaimo (Mondžgirėje).